Vanduo gali būti tiekiamas iš įvairių šaltinių. Pagrindiniai yra du: paviršinio vandens šaltiniai (upės, ežerai, tvenkiniai, ledynai ir pan.) ir požeminis vanduo. Lietuvoje dažniausiai naudojamas požeminis vanduo.

Požeminis vanduo pagal formavimosi ir slūgsojimo sąlygas priskiriamas gruntiniam ir spūdiniam (tarpmoreniniam) vandeningiems horizontams.

Gruntinis vandeningas horizontas slūgso arčiausiai žemės paviršiaus, neturi (arba turi tik vietomis) jį dengiančio vandeniui nelaidaus sluoksnio per visą arba ženklią horizonto paplitimo srities dalį. Gruntinis horizontas pasipildo skverbiantis atmosferinių kritulių arba paviršinių tvenkinių, upių ir upelių infiltruojamam vandeniui. Jis dažniausiai turi hidraulinį ryšį su regioniniu arba vietiniu paviršinių vandens telkinių tinklu. Dėl šios priežasties pagal vandens kokybę (užterštumo lygį) gruntinis vanduo dažniausiai be papildomo valymo yra netinkamas vartoti buitiniams tikslams kaip geriamasis vanduo.

Vandens cheminę sudėtį bei kitas jo savybes didesne dalimi lemia uolienų, per kurias vanduo migruoja prieš patekdamas į gręžinį, sudėtis. Eksploatuoti numatyto vandeningo horizonto vandens kokybei įtakos gali turėti ir su šiuo horizontu ryšį turinčio kito (arba kitų) horizonto vandens sudėtis. Visais atvejais šių faktorių poveikis vandens kokybei nepalyginamas su teršalų įtaka, kuri didėja įrengiant gręžinį šalia esamų arba buvusių taršos židinių, ypač kai vandeningas horizontas nėra pakankamai apsaugotas arba eksploatuojamas gruntinis vandeningas horizontas. Lietuvoje natūralaus požeminio vandens sudėtyje neretai aptinkamas padidėjęs bendrosios geležies, mangano ir rečiau sulfatų kiekis. Šiaurės Lietuvoje siurbiant vandenį iš karbonatinių darinių (klinčių, dolomitų ir pan.) vanduo gali būti pakankamai kietas. Vietomis gali būti nustatytas padidėjęs nitratų arba nitritų, amoniako kiekis.

Iš gruntinio horizonto vanduo dažniausiai pasiekiamas šuliniais. Šachtinis (kastinis) šulinys – dažnai tik laikina išeitis išgauti vandenį, kai tinkamas vandeningas horizontas yra pakankamai giliai ir jo eksploatuoti atsisakoma dėl lėšų taupymo. Bet daugeliu atvejų šulinio įrengimo kaina yra taip pat nemaža ir artima gręžinio įrengimo sąnaudoms.

Šulinių ir šaltinių vanduo gali būti užterštas organinės ir technogeninės kilmės teršalais, kurių pašalinimas (filtravimas) dažnai yra techniškai sudėtingas bei ekonomiškai brangus procesas. Gruntinio vandens valymo efektyvumą gali sumažinti ir nepakankamai prognozuojami jo kokybės pokyčiai, pvz., periodiškai kintant užterštumo lygiui, atsiradus naujiems teršalų židiniams ir pan. Individualiam vartojimui tokio užteršto vandens valymas dažnai yra neefektyvus.

Lietuvoje iki šiol yra ir, matyt, dar ilgai patikimu geriamo vandens šaltiniu bus požeminiai spūdiniai (arteziniai) vandeningi horizontai. Nuo paviršinio gruntinio vandens toks horizontas apsaugomas vandeniui nelaidžiu grunto sluoksniu , per kurį vanduo jo nepasiekia arba migruodamas jo link išsivalo filtravimosi metu. Įsigręžus į tokį vandeningą sluoksnį, vanduo gręžinyje pakyla virš sluoksnio viršaus (kraigo), o atskirais atvejais gali piltis ir per gręžinio žiotis. Kuo aukščiau vanduo pakyla gręžinyje, tuo didesnis horizonto spūdis. Nusistovėjęs vandens lygis neeksploatuojamame gręžinyje vadinamas statiniu lygiu, o projektiniu našumu eksploatuojamo gręžinio nesikeičiantis vandens lygis gręžinyje – dinaminiu lygiu.

Spūdiniai horizontai pasiekiami specialiai įrengtais požeminio vandens gavybos gręžiniais. Kastiniais šuliniais pasiekti spūdinį vandeningą horizontą neįmanoma.